Marokas: rožiniai geltonas chaosas, skalaujamas Atlanto bangų

„Tai kontrastų kupina vieta, kuriuos pajunti vos atvykęs. Čia labai daug įvairovės ir galimybių skirtingo tipo keliautojams“, – sako kelionių vadovas Margiris Klenavičius, jau daugiau nei du dešimtmečius lydintis lietuvių keliautojus po įdomiausius pasaulio kampelius. Afrikos šiaurės vakaruose esantis Marokas jį traukia kultūrų sandūra, gyvomis senosiomis tradicijomis ir įspūdinga gamta.

Afrikos šiaurės vakaruose esančio Maroko istorija – marga ir banguota, čia susipynę musulmoniški ir europietiški papročiai. Vietiniai gyventojai – berberai (amazigai), tauta, turinti savo kalbą ir tradicijas. VII–VIII amžiuje, arabams užkariavus didžiąją Šiaurės Afrikos dalį, jie priėmė islamą. Kai kurios šalies teritorijos įvairiais laikotarpiais buvo valdytos prancūzų ir ispanų, todėl iki šiol čia stipriai juntamas europietiškas palikimas; priklausomai nuo regiono, vietiniai puikiai kalba prancūziškai arba ispaniškai.

Tačiau anot Margirio, nepaisant ryškios europiečių įtakos, Marokui pavyko išlaikyti ir senąsias tradicijas. Greta kavinės, kurioje prekiaujama prancūziškais kruasanais, – kita, kurioje troškinamas tadžinas ar verdama avies galva. Ore tvyro cinamono, šafrano, pipirų ir smilkalų kvapai. Turguose vis dar pardavinėjamos dželabos (arabiškai: djellaba) – tradiciniai arabiški drabužiai su kapišonais, o gatvėse šalia jais vilkinčių vyrų prasilenksi su merginomis trumparankoviais marškinėliais bei moterimis, vilkinčiomis ilgais, kūną ir veidą dengiančiais ryškiais drabužiais.

„Marokas – tai rožinis ir geltonas chaosas, skalaujamas Atlanto bangų“, – poetiškai Maroką apibūdina Margiris. Nors daugeliui jis asocijuojasi su dykuma, šios šalies gamta stebina įvairove. Maroką įrėminusios Atlaso ir Rifo kalnų grandinės, čia plyti didžioji Sacharos dykuma, susitinka Atlanto ir Viduržemio jūrų klimatai, čia daug vešlios žalumos bei dirbamų žemių. Tarp įspūdingiausių gamtos vietų – Todros tarpeklis, Toubkalo nacionalinis parkas, Ouzudo kriokliai bei Sacharos Erg Chebbi kopos.

Margirį labiausiai kerintis peizažas – Sacharos dykumos perėjimas į Atlaso kalnus: „Čia labai daug tarpeklių ir slėnių, spalvos maišosi tarp geltonos, rožinės ir raudonos. O prie kalnų prilipę gamtos spalvas atkartojantys nameliai. Tai tikrai užburiantis vaizdas.“

Maroko miestai – skirtingi ir saviti, kiekvienas turi savo charakterį, o architektūra atspindi skirtingus šalies vystymosi etapus. Marakešas – margas, triukšmingas, alsuoja istorija ir gyvybe. Čia stūkso didingieji El-Bahia rūmai, Mažorelio (pranc. Majorelle) botanikos sodas, viena didžiausių Maroko Kutubijos (Al-Qutubiyya) mečetė. Triukšmingoje Jamaa Al-Fna aikštėje renkasi gyvačių kerėtojai, akrobatai ir būrėjai.

Po šurmulingo Marakešo – visai kitokia Kasablanka. Tai didžiausias Maroko miestas ir ekonominė sostinė, kurioje gausu šiuolaikinių pastatų bei art deco stiliaus architektūros. Miesto raidai daug įtakos turėjo prancūzai ir ispanai, tad čia jaučiasi daugiau europietiškos dvasios. Tikra priešingybė moderniajai Kasablankai – tradicijomis alsuojantis Fesas. Tai tūkstančio mečečių miestas, labirintais išraizgyta medina su spalvingomis odos raugyklomis ir amatininkų dirbtuvėmis.

Vienas iš Margirį labiausiai žavinčių miestų – Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusi Savira (arab. Essaouira). Tai baltais namais nusėtas uostamiestis su į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtraukta medina bei unikaliu klimatu, traukiančiu banglentininkus ir jėgos aitvarų mėgėjus iš viso pasaulio. Be to, 7-tame dešimtmetyje Savira tapo hipių traukos centru, o ši atmosfera jaučiama iki šių dienų.

Marokietiška estetika ir dizainas jau seniai yra tapę Maroko vizitine kortele. Nuo margų plytelių raštų iki ryškių kilimų bei varinių ir žalvarinių lempų, nuo skoningai įrengtų vidinių kiemelių su elegantiškais fontanais iki stulbinančių miesto aikščių – čia stiliaus įkvėpimo randa ne tik keliautojai, bet ir dizaineriai. Ne vienas jų čia atvyksta pasisemti idėjų ar įsigyti vietinių gaminių. Itin daug dėmesio susilaukia ir dailininko Žako Mažorelio (pranc. Jardin Majorelle) sukurti botanikos sodai, kuriuos vėliau įsigijo mados dizaineris Yves‘as Saint Laurentas.

Interjeru besidomintys keliautojai čia atpažįsta žurnaluose matytus motyvus, o net ir tie, kurie mada ir dizainu pernelyg nesidomi, neišvengiamai stabteli prie fotogeniškų durų, kaktusais apsodintų kiemelių ar margomis plytelėmis išpuoštų sienų. Marakešas – itin fotogeniškas, tad mėgstantys fotografuoti tikrai parsiveš išskirtinių kadrų.

Jei į Maroką Margiris galėtų grįžti tik vieną paskutinį kartą, jis leistųsi spalvingomis Marakešo gatvelėmis, aplankytų vietinius turgus ir parduotuvėles. „Esu tikras, kad nusipirkčiau marokietiško stiliaus lempų – jos man labai gražios. Nežinau, ar kada nors jas išties pasikabinčiau namuose, bet tikriausiai neatsispirčiau neįsigijęs“, – juokiasi Margiris.

Marokas savo kontrastais vilioja skirtingo tipo keliautojus. Anot Margirio, žmonės dažnai čia vyksta su konkrečiu tikslu: kai kurie nori pamatyti dykumą, važiuoti visureigiais, motociklais ar per visą šalį keliauti kemperiais. Paplūdimiai populiarūs tarp jėgos aitvarų bei banglenčių entuziastų, jie čia atvyksta į šiems sportams pritaikytas stovyklas ir mokyklas. Taip pat Maroke stipri ir muzikos festivalių kultūra, pritraukianti melomanus iš visų pasaulio šalių. Itin garsus Gnaoua muzikos festivalis Saviroje, kurio ištakos siejamos su senovinės mistinės muzikos tradicijomis.

Pasak Margirio, Maroke keliauti yra pakankamai saugu: puikiai išvystyti keliai, aiškūs ženklai, gerai veikia navigacijos sistemos. Taip pat vietiniai gyventojai yra pratę prie turistų, todėl noriai bendrauja ir prireikus padeda.